Trumpai apie VSK

Niekam nėra paslaptis, kad šiuolaikinė civilizacija sukaupė daugybę problemų siejamų ne tik su biosferos ir ekologijos faktoriais, bet ir niekaip nepavyksta pasiekti gerovės ir socialinėje sferoje. Čia bėda ne tik kažkieno asmeninės pastangos naikinti biosferą bei tautas – čia bėda visų likusiųjų neveiklume! O taipogi tame, kad valdžios deklaruojami tikslai dažniausiai smarkiai skiriasi nuo tikslų, kurių ji realiai siekia. Tačiau tokio valdymo įgyvendinimas įmanomas tik politiniuose ir valdymo reikaluose nesusigaudančių žmonių visuomenėje. Iš milijonų lūpų girdimi atsikalbinėjimai  "O ką aš vienas galiu padaryti?" arba "Tegu valdžia ima ir padaro, kad visiems būtų gerai" nė kiek nepadeda spręsti problemų - jie tik parodo, kad atsikalbinėtojai sutinka su tokia dabartine padėtimi - sutinka, kad juos valdytų, kad kažkoks "elitas", be kažkokių ypatingų priežasčių ar/ir nuopelnų, gyventų geriau už juos, sutinka nieko nesuprasti bendrame visuomenės gyvenime, tarytum jo asmeninis gyvenimas niekaip nepriklauso nuo visos žmonijos gyvenimo. Tačiau taip nėra.

Bet kuri visuomenė yra vienaip ar kitaip valdoma, dėl ko visuotinį istorinį procesą galima vertinti visuotinio valdymo proceso pagrindu: pirmiausia, apimančiu daugybę regioninių valdymo procesų (regioninių valstybių politika bei politika tarptautinių, valstybiškai neįformintų jėgų: mafijos, žydų, įvairių diasporų ir pan.) ir antra - vykstančių hierarchiškai aukštesniuose jo atžvilgiu Žemės ir Kosmoso gyvenimo procesuose.

Teorinis Visuomenės Saugumo Koncepcijos pagrindas yra „Pakankamai Bendra Valdymo Teorija“ (pakankamai bendra tuo, kad naudojantis ja galima apibūdinti bet kurį valdymo arba savivaldos procesą). Žiūrint iš PBVT pozicijos, visas žmonių visuomenės valdymo priemones galima suskirstyti į apibendrintas grupes, kurių prioritetų hierarchija išdėstyta nuo efektyviausios iki mažiausiai veiksmingos. Tokiomis visuomenės poveikio priemonėmis, kurių sąmoningas panaudojimas leidžia valdyti visuomenės gyvenimą bei mirtį, yra:

Nors tarp poveikio priemonių vienareikšmiškų atribojimų nėra, todėl kad daugelis iš jų turi savybių leidžiančių priskirti juos skirtingiems prioritetams, tačiau siūloma hierarchiškai sutvarkyta jų klasifikacija leidžia išskirti paveikos faktorius, kurie gali būti naudojami kaip valdymo priemonės ir ypač, kaip valdymo - konceptualiai nepriimtinų visuomenės gyvenime reiškinių nuslopinimo ir naikinimo priemones.
Naudojant šį rinkinį vienos socialinės sistemos viduje – tai šios sistemos apibendrintos valdymo priemonės. O vienos socialinės sistemos šitų pačių prioritetų naudojimas prieš kitas sistemas, jeigu nesutampa jų valdymo koncepcijos, tai apibendrintas ginklas, t.y. kariavimo priemonės, pačia bendrąja prasme; arba savivaldos palaikymo priemonės kitoje socialinėje sistemoje, jeigu nesutampa abiejų sistemų valdymo koncepcijos.

Nurodyta tvarka nustato visuomenės poveikio priemonių prioritetus, todėl kad visuomenės padėties pasikeitimas, paveikus aukštesniems prioritetams, turi kur kas rimtesnes pasekmes, nors ir vyksta lėčiau ir be “triukšmingų efektų”, negu paveikiant žemesniems prioritetams. Tai yra, per istoriškai ilgus laiko tarpus valdymo priemonių prioritetų greitaveika nuo pirmo link šešto auga, o jų taikymo rezultatų negrįžtamumas, pagrindinai nulemiantis visuomenės gyvenimo problemų sprendimo efektyvumą, t.y. - „kartą ir visiems laikams“, krenta.

Tam, kad įgyvendinti pilną visuomenės valdymą reikia ne tik turėti supratimą apie aukščiausius valdymo priemonių prioritetus, bet ir veikti pagal juos. Ir dar, pasitraukti nuo informacinių prioritetų poveikio neįmanoma. Jeigu nuo karo galima pabėgti ten kur jo nėra, galima nesėdėti ant jokios adatos, praktiškai galima netgi pasišalinti iš gyvenimo visuomenėje ir pereiti prie natūralaus ūkio. Tačiau niekas iš žmonių nesugeba savimi pakeisti visą visuomenę, todėl gyvenant visuomenėje, nori-nenori, bet teks skaitytis su ja ir su tais, kas ją valdo. Tikras tautos suverenitetas-valdymas – absoliučia šios sąvokos supratimo prasme, žiūrint iš VSK pozicijos, įmanomas tik tuo atveju, jeigu kiekvienas visuomenės narys supranta, KAIP vyksta visos visuomenės valdymas ir KOKIU TIKSLU tas valdymas vyksta. Tai yra, valdo visas valdymo priemones ir sąmoningai savo veikla palaiko tikslus nubrėžtus jam, kaip visuomenės nariui ir bendrai visuomenei. Bet tam, kad pasiekti tikslų vienybės reikia, kad kiekvienas visuomenės narys pasiektu tam tikrą mąstymo kultūrą ir pasaulėvoką.

Jeigu prisiminti vidurinės mokyklos biologijos kursą, žinomą visiems, ir pažvelgti į nuosavą psichiką, tai galima teigti, kad algoritminis žmogaus elgsenos informacinis aprūpinimas susidaro iš:

Kiekvieno individo psichikoje visam tam yra galima, arba tikra konkreti vieta. Bet yra ir tai, kas išskiria žmoniją iš planetos biosferos, tačiau į tai biologija, psichologija bei sociologija nekreipia dėmesio, ir apie tai nerašoma nei mokykliniuose, nei universitetiniuose vadovėliuose. Šito nutylėjimo esmė yra tokia:

Bet kuris biologinės rūšies "Žmogus mąstantis" atstovas gali būti vieno iš žemiau išvardintų, daugiau ar mažiau pastovių per visą suaugusiojo gyvenimą, psichikos sandaros tipo turėtoju:

Dar vieną psichikos tipą žmonės susikūrė patys:

Prie viso to, jei subjektas tampa priklausomas nuo svaigalų, jis įsigyja pastovų savo biolauko iškreiptumą. Ir, atitinkamai, savo dvasios parametrais nustoja priklausyti biologinei rūšiai „Žmogus protingas”. Be to, dauguma svaigalų savaime yra genetiniai nuodai, t.y. jie pažeidžia chromosomų  aparato veiklą ir griauna chromosomines struktūras tų, kurie juos vartoja. Defektyvios chromosomų struktūros perduodamos palikuonims, kas vienaip ar kitaip pakerta jų sveikatą, kūrybiškumo bei asmeninio išvystymo potencialą. Tuo labiau, jeigu pastojimas prasideda iki to momento, kai organizme veikiančios chromosomų struktūrų atstatymo sistemos suspėja patvarkyti pažeidimus.

Bet jeigu genetiniai nuodai papuola į organizmą pernelyg dažnai ir tokiais kiekiais, kad organizmo chromosomų struktūrų atstatymo sistemos nesuspėja ištaisyti visų pažeidimų, tai palikuonys tiesiog pasmerkti išsigimimui. Būtent šios aplinkybės ir leidžia šią psichikos sandaros rūšį pavadinti, -  sukurta pačių  žmonių ir atkuriama visuomenės kultūroje, - pažeminta iki priešingybės prigimčiai.

Žmogiškajai psichikos sandarai būdingas neformalus, nedogmatinis ir neritualinis tikėjimas Dievu,  ir veikla Dievo užmanymo kryptimi, sutinkamai su savo gera valia, t.y. žmogui normalu pagonybė tikint vieną Dievą(monoteizme).

Psichikos sandaros tipas sąlygotas auklėjimu, t,y. jei iki jaunystės pradžios individas nepasiekia žmogiškosios psichikos sandaros – tai visuomenės kultūros ydingumo ir neteisingo tėvų auklėjimo rezultatas. Todėl būdamas suaugęs ir įsisąmoninęs šį faktą žmogus pajėgus pereiti iš bet kurios psichikos sandaros prie žmogiškosios – kaip pagrindo savo tolimesniam asmeniniam ir visuomeniniam išsivystymui.

Priklausomai nuo žmonių pasiskirstymo per psichikos sandaros tipus statistikos, visuomenė sukuria ir savo socialinę sandarą, vysto savo kultūrą, arba padedant pasiektos padėties konservavimui ir vergvaldystės bandymų recidyvams, arba padedant tam, kad žmogiškoji psichikos sandara būtų pripažinta norma ir garantuotai atkuriama kultūroje pasikeičiant kartoms, kaip pagrindas tolimesniam asmeniniam ir visuomeniniam tautų ir žmonijos bendram  išsivystymui .

Dėl to, be žmogiškoji psichikos sandaros pasiekimo, bent jau didžiosios visuomenės narių dalies, tautos galimybė valdyti neįmanoma, kaip neįmanomas tų globaliųjų problemų, kurios pakibo virš visos Žemės XXI amžiaus pradžioje, susijusių su Homo sapiens rūšies gyvenimiška veikla sprendimas.

Visuomenės kultūros ir Žemės biosferos darna numato bendrą atsakomybes ir RŪPESČIO lygį visų Žemėje gyvenančių tautų gerovės klausimu. Dėl to kad anglų kalba mūsų laikais labiausiai paplitusi kaip bendra skirtingų tautybių žmonių bendravimo kalba, tai mums teko patiems pasirūpinti tuo, kad visiems angliškai kalbantiems taptų suprantama, ką mes norime pateikti jų sąmonei, bet ne tai ką panorės jiems įpiršti, kaip mūsų nuomonę „netikrų švietimo asilų“ šeimininkai.

Lygiai taip pat, mums patiems nereikalingi terminai: „koncepcija“, todėl kad yra lietuviška sąvoka „gyvenimo būdas“; „konceptualios valdžios autokratija“, todėl kad rusų bei lietuvių kalbose laisvai galima apsieiti ir be mirusių kalbų žodžių. Bet mūsų oponentai turi suprasti kad, jų monopolizmas pasibaigė. Vaizdingai tariant: Mes pilame mūsų „šaltinio vandenį“ į jų „senus maišus“, kad jų „maišai“ sprogtu: mums nepatinka jų „maišai“, ir jų svaiginantis „vynas“!