MEISTRAS IR MARGARITA (potekstės traktavimas)
"Dievai, dievai, kokia vulgari mirties bausmė! Bet tu man, prašau, pasakyk, juk jos nebuvo! Maldauju pasakyk, nebuvo?
— Žinoma kad ne, — kimiai atsako keleivis — tau tai pasivaideno."
(Poncijus Pilotas ir Ješua, "Meistras ir Margarita")
"Jie nenužudė jo (Jėzaus) ir nenukryžiavo, bet tai jie tik įsivaizdavo (jiems pasivaideno), ir išties, tie, kurie kalba apie tai — abejoja dėl to, neturi jie jokių žinių apie tai, apart mėklinimų sekimo"
(Korano Sura 4:156,157)
Romanas neperša skaitytojui kokio tai konkretaus teologinio požiūrio, tačiau jis kelia klausimus ir siūlo variantus — tarp kurių skaitytojas turi pats padaryti pasirinkimą, priklausomai nuo savo moralės lygmens. Ateistai atranda romane spalvingus savo požiūrių patvirtinimus, religijų šalininkai — savo. Bet apart to, tie ir anie randa ir prieštaravimų, kurie verčia juos ieškoti tiesos, bandant įminti gausybę romano mįslių.
"Jei pasiliksite mano žodyje, tuomet jūs esate tikri Mano mokiniai, ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa išlaisvins jus"
(Jn 8:31,32)1
"Kodėl tu, klajūnai, kėlei turguje sąmyšį tarp žmonių, kalbėdamas apie tiesą, apie kurią neturi menko supratimo? Kas yra tiesa? "
(Poncijus Pilotas, "Meistras ir Margarita")
Mūsų istoriniame etape — tiesa yra tame, kad istoriškai susiklosčiusioje krikščionybėje yra du morališkai skirtingi dievai:
| Dievas Nr.1 | Dievas Nr.2 |
| Tikroji žmonių gerovė – jų vienybėje. Dovana dabar — vienybės su kūrėjo valia suvokimas. To suvokimas duoda aukščiausią džiaugsmą ir laisvę. Pasiekti to galima tik keliant dvasingumą, perkeliant gyvenimą į dvasinį lygį. | Žmogaus pareiga - tai tikėjimas tuo, kad Kristus savo mirtimi išpirko ir išperka žmonių nuodėmes. Atlygis už gerą gyvenimą ne čia (Žemėje) bet ateityje, pomirtiniame gyvenime. Gyventi gerą gyvenimą pagrinde reikia tam, kad už tai gauti atlygį "ten". |
| Žmonės neturėtų bijoti sulaukti atlygio ir bausmių, bet turėtų suprasti savo paskirtį ir vykdyti ją. | Žmonės turėtų gyventi remdamiesi bausmių baime ir pažadais, kad jiems bus atsilyginta, kad jų laukia šeštinės (dangun žengimas), kad visos jų nuodėmes bus atleistos. |
|
Dievas viską matantis ir viską žinantis, teisingas ir gailestingas. Dievas atsako į maldas ir padeda teisuoliams (gerbiantiems ir ginantiems tiesą ir teisingumą). "Kas nemyli, tas nepažinojo Dievą, nes Dievas yra meilė" (1 Jn 4,16) |
Dievas leidžia auką — kitų žmonių (net dar negimusių) nuodėmių atpirkimas teisuolio mirtimi — ir vadina tai teisingumo idealu. Tam tikslui jis įsikūnija tarp žmonių, aukoja pats save sau pačiam, "atperkant" kitų žmonių nuodėmes prieš save, siekiant tuo pačiu duoti žmonėms pamoką, ir pergudravus šėtoną, laimėti prieš jį. Dievas neatsako į Jėzaus maldą, ir sulaužo pažadą padėti teisuoliams – dievas pageidavo atiduoti jį kankinimams už kitų žmonių nuodėmes. Dievui nuo žmonių reikia pamaldų, garbinimo ir adoravimo, tame tarpe: • „Kristaus kūno ir kraujo suėdimas“ — ritualinis kanibalizmas su pririšimu prie alkoholio; Dievas pripažįsta "pirmapradę nuodėmę", kurią privaloma atpirkinėti net kūdikiams, dar neįžengusiems į sąmoningą gyvenimą. |
|
Geri žmonės PRIEŠ bet kokias vergijos formas. Tuo labiau jos yra pasibjaurėtinos Dievui.
"Visi, paėmusieji kalaviją, žus nuo kalavijo". (Mt 26:52)
|
Geriausias ideologinis vergovės pagrindas, kuris tik gali būti taikomas mūsų istorinėje epochoje:
"[Viršininkas] ne šiaip sau nešioja kardą, jis yra Dievo tarnas, baudžiantis blogį darančius" (Romiečiams 13:04) |
Romane „Meistras ir Margarita“ šiuolaikinių bažnyčių (įskaitant "Kristaus vardo" bažnyčias) hierarchų, kurie skelbia dievą Nr. 2, veidas sutelktas Levio Mato personoje – buvęs mokesčių rinkėjas, lydėjęs Ješuą jo kelionėse.
Levis romane buvo vienintelis Ješuos mokinys ir dėl to pretendavo į monopolinį jo mokymo "kanoninės-šventos" traktuotės platinimą. Apie objektyvumą neverta ir kalbėti – Ješuos žodžiai pereidavo per Levio dorovės prizmę ir atsispindėjo pergamente kaip kreivame veidrodyje. Apie tai kalba Ješua:
"... jis neteisingai užsirašo ką aš sakau. Vis vaikšto, vis vaikšto toks vienas su ožio odos pergamentu ir be paliovos užrašinėja. Bet aš kartą žvilgtelėjau į tą pergamentą ir pasibaisėjau. Ničnieko, kas ten parašyta, aš nekalbėjau. Aš maldavau jį: dėl Dievo meilės, sudegink savo pergamentą! Bet jis išplėšė jį man iš rankų ir pabėgo."
O vėliau patvirtina ir Poncijus Pilotas:
"Žinau, tu laikai save Ješuos mokiniu, bet aš tau pasakysiu, kad neperpratai nieko, ko jis tave mokė. Atmink, kad jis prieš mirtį pasakė, jog nieko nekaltina, ir pats jis ką nors būtų priėmęs [iš manęs]. Tu kietaširdis, o jis toks nebuvo."
Kai Ješuą vedė į bausmės vykdymo vietą, Levis meldėsi už jo "greitą ir lengvą mirtį", vietoj to kad melstis už jo išgelbėjimą. Ir labai norėjo "padėti", nužudant Ješuą peiliu dar prieš nukryžiavimą. Levis netikėjo Dievui, kuris žada apsaugoti teisuolius, Levis tikėjo tik "Dievu" - jo egzistavimu.
Šiuolaikinių bažnyčių hierarchams ir jų išganomiesiems būdingas tos pačios moralės ir etikos lygio požiūris į jų pačių skelbiamą Dievą. Todėl jiems yra normalu ir aukos (kyšiai) Dievui, ir "baltasis melas" – tyčinis mokymo iškraipymas. Panašiais manipuliavimo metodais galėjo pasinaudoti ir Volandas epizode ant stogo – fokusas, iliuzija, haliucinacijos sukūrimas, nes Levis, turintis būdingų moralinių ir etinių savybių, negalėjo ateiti iš šviesos karalystės.
Ješua savo ruožtu laikėsi kito požiūrio tiesos atžvilgiu:
"Sakyti Tiesą yra lengva ir malonu"
"Jokie praktiniai samprotavimai nesustabdys jo tame kelyje, kuriam kaip jis tiki yra pats pašauktas. Jis neišsigąsta net tuomet, kai jo Tiesa tampa grėsme jo gyvybei. Bet mes suklystume, jei pradėtume prieštarauti Ješuai ir jo išmintingumui. Čia jis kaip tik pasiekia tikros dvasinės aukštumos, nes vadovaujasi ne praktiniais samprotavimais, bet aukštesniais siekiais. Ješua skelbia savo tiesą, nepaisant vadinamojo "sveiko proto", jis pamokslauja tarsi virš visų aplinkybių, virš laiko – amžinybei. Todėl jis ne tik išmintingas, bet ir doras, morališkai aukštas. Aukštas, bet jo aukštumas – žmogiškas iš prigimties. [...] Prieš mus yra ne dievažmogis (Dievas žmogaus kūne), bet žmogadievas (žmogus artimas Dievui ). Štai tas pagrindinis dalykas, kurį atkleidžia Bulgakovas, lyginant su Naujuoju Testamentu ir jo "evangelija" apie Kristų" (M.Dunaev)
"Dvasininkai visada mokė savo išganamuosius ne stengtis pažinti ir mylėti Dievą, bet bijoti velnio (pragaro), kurį jie ir pagimdė..." (V.Kliuchevskij)
"Vadinamasis bažnytinis-krikščioniškas mokymas nėra vientisas, pagristas vieno didžiojo mokytojo mokymu, bet yra tik to mokymo klastotė, neturinti su tikruoju mokymu beveik nieko bendro, apart pavadinimo ir kai kurių nesusijusių nuostatų. [...] Pakanka tik atidžiai perskaityti evangelijas, nekreipiant dėmesio į prietaringus intarpus, padarytus sudarytojais [...] skiriant dėmesį tik tam kas paprasta, aišku, suprantama ir susiję su viena ir ta pačia mintimi, – ir po to skaityti bent jau pripažintus Pauliaus laiškus, kad taptų aiškus tas visiškas nesutarimas" (L.Tolstojus)
"Šie geri žmonės nieko neišmoko ir viską ką aš sakiau sumaišė. Aš apskritai pradedu nerimauti, kad ši painiava tesis labai ilgą laiką"
(Ješua, "Meistras ir Margarita")
„"Painiava", apie kurią pasakoja Ješua, krikščioniškosios civilizacijos istorijoje faktiškai jau vyksta apie du tūkstančius metų. Ir ši pasaulėžiūros "painiava" ne tokia nepavojinga, kokia ji galėjo pasirodyti Pilotui ir jo sekretoriui prieš du tūkstančius metų Jeršalaime (Jeruzalėje) keturioliktą pavasario mėnesio Nisan dieną. Būtent ši "painiava " atnešė Žemės tautoms begalines bėdas ir kančias, daugybę beprasmiškų karų ir, galiausiai, žmonijos ir visos biosferos pražūties grėsmę: cheminiai ginklai, atominės ir vandenilio bombos buvo sukurti biblinės civilizacijos mokslu, priedo prie viso to – globali pasaulinė biosferos-ekologinė krizė taikiuoju laiku; tai – daugiaamžio „krikščioniškų vertybių“ ir dešimties Biblijos įsakymų gynimo rezultatas. Pagrindinė (pirminė, esminė) visų dabartinės civilizacijos nelaimių priežastis yra tame, kad toje civilizacijoje vyrauja įvairiaplaukis ateizmas.“ Materialistinis ateizmas — įsitikinimas tuo, kad Dievo nėra; ir idealistinis ateizmas — tikėjimas sukurtu paveikslu, "visagaliu policininku-teisėju", kurio autoritetu prisidengiant galima savanoriškai-privalomais būdais prastūminėti įtinkamą tvarką. Ir tai nepaisant to, kas buvo pasakyta:
"Dievas nėra nesantaikos [Dievas], bet taikos. Taip [turėtų būti] visose šventųjų bažnyčiose" (1 Korintiečiams 14:33)
"Romanas "Meistras ir Margarita" – tai ne apreiškimas grožinės literatūros kūrinio pavidale, ir ne tuščias prasimanymas, pateikiamas kaip apreiškimas. Romanas "Meistras ir Margarita" – tai rusų pasaulėžiūros žmogaus teologija, ieškančio tiesą (истину) su nesavanaudišku tikėjimu, pasitikėjimu ir patikėjimu Dievui savo gyvenimo, ir pomirtinės būties; teologija, išreikšta alegoriškoje-posakio formoje. Tai tikroji Rusiškos kultūros teologija XXa., daugumoje nulėmusi tolimesnę Rusijos civilizacijos ir viso likusio pasaulio žmonijos lemtį. " ("TSRS vidaus prediktorius")
"... Ir bailumas, be abejo, viena iš didžiausių ydų. Taip kalbėjo Ješua Ha-Nocri. Ne, filosofe, aš prieštarauju: tai yra didžiausia yda"
(Poncijus Pilotas, "Meistras ir Margarita")
_____________________
1 - šiame darbe pateikiamos citatos išverstos į lietuvių kalbą iš rusiškos Biblijos, dėl to vertimas gali skirtis nuo lietuviškos Biblijos.
Pagal M. Bulgakovo romaną "Meistras ir Margarita" ir VP TSRS darbus:
Внутренний Предиктор СССР — «“Мастер и Маргарита”: гимн демонизму? либо Евангелие беззаветной веры»Внутренний Предиктор СССР — «“Мастер и Маргарита”: роман М.Булгакова и экранизация В.Бортко»