Dabartinė švietimo sistema sukonstruota tokiu būdu, kad tarpusavio sąryšiai tarp gamtos, tiksliųjų ir humanitarinių mokslų nenurodomi, kiekvienas iš jų dėstomas abiturientui kaip atskiras dalykas ir konkretūs procesai tiriami tik duotos disciplinos rėmuose. Tokia sistema formuoja tam tikrą mąstymo kultūrą, kuri vėliau neleidžia individui pilnai pamatyti skirtingos kokybės procesų ir jų tarpusavio sąryšių visoje jų įvairovėje pasaulio sandaros ribose.

   Nežiūrint visko, laikas diktuoja visuomenei savus įstatymus ir dėl to faktologijos apimtis su kiekviena diena nenumaldomai didėja kone geometrine progresija. Jei atliktume istorinę analogiją elementaraus raštingumo klausimu, tai turėtume pripažinti, kad jei jo esatis nebuvo būtina žmogui, gyvenusiam prieš 300-400 metų, tai šiandien individo integracija visuomenėje be viso šito tiesiog iš principo neįmanoma. Todėl ateityje individo integracija visuomenėje bus neįmanoma be mąstymo kultūros, kuri suteikia galimybę faktologijos jūroje savarankiškai išskirti ir suvokti socialiai svarbią informaciją.

    Todėl reikia keisti žinių perdavimo sekančioms kartoms sistemą – nuo koduojamos, faktologinės pedagogikos pereiti į metodologinę.

Nėra „geros“ kultūros ir „blogos“ t.y. „nekultūringumo“;  yra viena vieninga įvairiapusė kultūra – negenetiškai perduodama iš kartos į kartą informacija, o jos sudėtyje yra kultūros iškrypimai, kurios kelia grėsmę visai žmonijos kultūrai ir rūšies Žmogus Mąstantis kultūros biologiniam pagrindui ir visai biosferai. Kitaip tariant, tai veda prie Gėrio ir Blogio objektyvumo klausimo,  jų skirtumo ir skyrimo. Tačiau, jų interpretavimas priklauso nuo pasirenkamu mumis tikslų.

Todėl turėtumėme rinktis tikslų, orientuotų  į iš vidaus neįtemptos visuomenės santykių sistemos vystymą ir nepavojingų visos žmonijos kultūrai ir kultūros biologiniam pagrindui.

Kai asmuo kenčia nuo ligos ar sužalojimo, su kuriomis organizmas nesugeba susidoroti savo biologinių automatizmu pagrindu, tai kokią bebūtu medicina yra geriau nei visiška medicinos stoka. Tačiau:
•  medicinos praktiką neturi teisės būti priklausoma nuo farmakologinio ir medtechninio verslo;
•  medicina privalo gebėti ligu ar sužalojimu atvejais išgydyti kūną, dvasią (biologinį lauką) ir žmogaus psichikos algoritmiką, o ne palikti jį sergančių ar potencialiai sergančių, slopinant tam tikrų ligų simptomų pasireiškimus, tuo pačiu dėl šalutinių efektų iškvietus naujas ligas arba nustačius aplink ligos kaž kokį jos dabartinių apraiškų kompensavimo mechanizmą;
•  medicina turi žinoti miesto ir kaimo sveikos gyvensenos parametrus, skirtos visiems profesijoms ir gebėti vesti pacientą sveikos gyvensenos link ir palaikyti jį.
Šiems reikalavimams istoriškai nusistovėjusi medicina mokslo ir medicinos praktika, taip pat gydytojų kvalifikacija daugeliu atvejų neatitinka. Tuo pačiu bendros medicinos mokslo vystimosi tendencijos, medicinos švietimo ir medicinos praktikos  organizavimo, tokie kad apžveIgiamoje ateityje, medicina šiems reikalavimams taip pat neatitiks.
Šiuo pagrindinės priežastys - medicinos atskyrimas nuo  sociologijos ir jos pavaldumas komercijai.

Todėl, siekiant SVEIKATOS APSAUGOS sistemos atitikimo savo esmei - tai yra, SAUGOTI ŽMONIŲ SVEIKATĄ, o ne „gaisrų gesinimui“ su tikslų pasipelnyti, būtina pakeisti jos dorovinius pamatus. O tai neatskiriamai susija su joje profesinių pagrindu dalyvaujančių žmonių pasaulėžiūra.

Jeigu laikyti ekonomiką vienu iš socialinių mokslų, tai tarp užduočių, kuriuos būtina spręsti jos pagalba, būtinai turi būti šios dvi:

1 – ūkio tarpšakinio balanso lygtis,

2 – poreikių spektrų suskirstymas į demografiškai-sąlygotą ir degradacinį-parazitinį.

1. Pirmos užduoties rėmuose turi veikti sąlyga apie metrologiškai užtikrintus mokėjimo lėšas. Tai ir sudaro pagrindinę šiuolaikinio ekonomikos mokslo problemą, kurį paverčia šį mokslą į šarlataniškumą, o visuomenė tuo pačiu gauna visą puokštę įvairių socialinių problemų. Nors, problema sprendžiama ganėtinai lengvai – mokėjimo lėšomis reikia laikyti  metrologiškai užtikrintą kainoraščio in-variantą, t.y. kokią nors prekę kurią galima pakeisti į bet kokią kitą prekę ir kurį tuo pačiu turi griežtai fiksuotą objektyvią metrologiją, nepriklausomą nuo kokios nors asmenų grupės subjektyvių tikslų, pavyzdžiui kilovatvalandė. T.y. kilovatvalandė negali būti skirtingai vertinama, priklausomai nuo „rinkos svyravimų” , todėl kad tai yra du objektyvus matai, kuriuos žmonija priėmė už elektros energijos sunaudojimo matavimo etaloną.

Turint objektyvios metrologijos ir geros valdininkų dorovės, tarpšakinio balanso lygtį galima išspręsti ir idealiu sprendimu būtu nulinis balansas. Tuomet, tautos ūkyje skirtingose veiklos šakose nėra nei deficito nei proficito, tuo ir pasireiškia tvarumas prognozavime valdant šį procesą, o visuomenei – gyvenimo būdo  pusiausvirumas (t.y. be krizių ir „augimo“).

 Antras tarpšakinio balanso lygties sprendimo variantas įmanomas visiškai kitokioje ūkinių santykių sistemoje, o taip pat esant kainoraščio in-varianto nebuvimui kaip sandorių fiksavimo materialaus faktoriaus. Tokių atveju, pačiu universaliausiu etalonu gali būti laikas. Bet tam kad įvesti šį etaloną į tautos ūkį reikalinga mažu mažiausia, ne tik vienos šalies bet ir visos planetos gyventojų, visų vertybių pervertinimas ir pasaulėžiūros pasikeitimas.  Šios sistemos ypatybė tame kad, žmogus šioje sistemoje turi darbuotis ne tam kad gauti kažką  iš visuomenės, o atvirkščiai, tam kad savo darbais kompensuoti visuomenei už tą gerovę kurią jis iš visuomenės gauna. Tai yra sistema diametraliai priešinga veikiančiai šiandien, ir laikas joje vykdo kiekvieno žmogaus darbo rezultato vertinimo informacinio etalono funkciją. Atitinkamai, darbingas žmogus, bet nedirbantis ir nieko nekuriantis šioje ūkinių santykių sistemoje, yra akivaizdus dykaduonis, parazituojantis visuomenės sąskaita, todėl kad tuo pat metu vartoti jis nesustoja. Ir kuriam reikia taikyti preventyvias priemones – t.y. priverstinį darbą, jeigu jis pats nesugeba arba nenori pasirinkti naudingos visuomenei veiklos. Techniškai realizuoti šią sistemą netgi paprasčiau negu įvesti metrologiškai užtikrintą kainoraščio in-variantą, šiuolaikinių informacinių technologijų buvimo sąlygomis, bet pasaulėžiūros atžvilgiu šį užduotis kol kas negali būti išspręsta, nors švietimo sistemoje turi būti identifikuojama kaip viena iš pagrindinių visuomeninių tikslų.

2. Poreikių spektrai tai tautos ūkio pagrindas. Nuo poreikio spektro pasirinkimo tiesiogiai priklauso visos visuomenės sveikata ir gerovė. Jeigu tautos ūkyje dominuoja degradacinis-parazitinis poreikių spektras, kaip šiandien, tuomet daugumos žmonių sąmonėje tampa visai priimtina įvairių narkotinių nuodų gamyba, pvz. : tabakas, alkoholis, narkotikai. Tuo pat metu valstybė (o tiksliau „valdantysis elitas“) gvildena šias veiklos šakas kaip vienus iš pagrindinių biudžeto surinkimo šaltinių. O taip pat į šį spektrą įeina masinio informavimo priemonių veikla propoguojanti smurtą ir pornografiją. Šie faktoriai negatyviai veikia visuomenėje demografinės situacijos atžvilgių, todėl jeigu tokios visuomenės, tautos ūkyje, dominuoja degradacinis-parazitinis poreikių spektras, tai ši visuomenė pasmerkta susinaikinimui. Tačiau, šiandien tautos ūkyje vienu metu veikia ir demografiškai-sąlygotas ir degradacinis-parazitinis poreikių spektrai, todėl kad be demografiškai-sąlygoto poreikių spektro gyventojų ir jų kultūros atsinaujinimas iš principo neįmanomas. Bet, dėl visuomenės atsigavimo nuo įvairių negatyvių priklausomybių, sukeliančių įvairias socialines problemas, reikia iš principo t.y. ir įstatymiškai, o dar geriau pasaulėžiūros pagrindu, pašalinti degradacinį-parazitinį poreikių spektrą iš visų tautos ūkio veiklos šakų.

Valstybė – apskritai visuomeninės reikšmės reikalų profesinio valdymo sistema. Valstybė kaip „supersubjektas“ atsiranda iš daugumos subjektų poreiko tam kad, gamtos ir socialiniai reiškiniai, veikiantis kiekvienam iš jų, būtu nuolat kontroliuojami ir, pagal galimybę valdomi, ir nedarytu neigiamos įtakos žmonių gyvenymui.

Straipsniai apie alternatyvią energetiką

Straipsniai apie ūkininkavimo galymybes bei konkretus pasiūlymai.