Jeigu laikyti ekonomiką vienu iš socialinių mokslų, tai tarp užduočių, kuriuos būtina spręsti jos pagalba, būtinai turi būti šios dvi:

1 – ūkio tarpšakinio balanso lygtis,

2 – poreikių spektrų suskirstymas į demografiškai-sąlygotą ir degradacinį-parazitinį.

1. Pirmos užduoties rėmuose turi veikti sąlyga apie metrologiškai užtikrintus mokėjimo lėšas. Tai ir sudaro pagrindinę šiuolaikinio ekonomikos mokslo problemą, kurį paverčia šį mokslą į šarlataniškumą, o visuomenė tuo pačiu gauna visą puokštę įvairių socialinių problemų. Nors, problema sprendžiama ganėtinai lengvai – mokėjimo lėšomis reikia laikyti  metrologiškai užtikrintą kainoraščio in-variantą, t.y. kokią nors prekę kurią galima pakeisti į bet kokią kitą prekę ir kurį tuo pačiu turi griežtai fiksuotą objektyvią metrologiją, nepriklausomą nuo kokios nors asmenų grupės subjektyvių tikslų, pavyzdžiui kilovatvalandė. T.y. kilovatvalandė negali būti skirtingai vertinama, priklausomai nuo „rinkos svyravimų” , todėl kad tai yra du objektyvus matai, kuriuos žmonija priėmė už elektros energijos sunaudojimo matavimo etaloną.

Turint objektyvios metrologijos ir geros valdininkų dorovės, tarpšakinio balanso lygtį galima išspręsti ir idealiu sprendimu būtu nulinis balansas. Tuomet, tautos ūkyje skirtingose veiklos šakose nėra nei deficito nei proficito, tuo ir pasireiškia tvarumas prognozavime valdant šį procesą, o visuomenei – gyvenimo būdo  pusiausvirumas (t.y. be krizių ir „augimo“).

 Antras tarpšakinio balanso lygties sprendimo variantas įmanomas visiškai kitokioje ūkinių santykių sistemoje, o taip pat esant kainoraščio in-varianto nebuvimui kaip sandorių fiksavimo materialaus faktoriaus. Tokių atveju, pačiu universaliausiu etalonu gali būti laikas. Bet tam kad įvesti šį etaloną į tautos ūkį reikalinga mažu mažiausia, ne tik vienos šalies bet ir visos planetos gyventojų, visų vertybių pervertinimas ir pasaulėžiūros pasikeitimas.  Šios sistemos ypatybė tame kad, žmogus šioje sistemoje turi darbuotis ne tam kad gauti kažką  iš visuomenės, o atvirkščiai, tam kad savo darbais kompensuoti visuomenei už tą gerovę kurią jis iš visuomenės gauna. Tai yra sistema diametraliai priešinga veikiančiai šiandien, ir laikas joje vykdo kiekvieno žmogaus darbo rezultato vertinimo informacinio etalono funkciją. Atitinkamai, darbingas žmogus, bet nedirbantis ir nieko nekuriantis šioje ūkinių santykių sistemoje, yra akivaizdus dykaduonis, parazituojantis visuomenės sąskaita, todėl kad tuo pat metu vartoti jis nesustoja. Ir kuriam reikia taikyti preventyvias priemones – t.y. priverstinį darbą, jeigu jis pats nesugeba arba nenori pasirinkti naudingos visuomenei veiklos. Techniškai realizuoti šią sistemą netgi paprasčiau negu įvesti metrologiškai užtikrintą kainoraščio in-variantą, šiuolaikinių informacinių technologijų buvimo sąlygomis, bet pasaulėžiūros atžvilgiu šį užduotis kol kas negali būti išspręsta, nors švietimo sistemoje turi būti identifikuojama kaip viena iš pagrindinių visuomeninių tikslų.

2. Poreikių spektrai tai tautos ūkio pagrindas. Nuo poreikio spektro pasirinkimo tiesiogiai priklauso visos visuomenės sveikata ir gerovė. Jeigu tautos ūkyje dominuoja degradacinis-parazitinis poreikių spektras, kaip šiandien, tuomet daugumos žmonių sąmonėje tampa visai priimtina įvairių narkotinių nuodų gamyba, pvz. : tabakas, alkoholis, narkotikai. Tuo pat metu valstybė (o tiksliau „valdantysis elitas“) gvildena šias veiklos šakas kaip vienus iš pagrindinių biudžeto surinkimo šaltinių. O taip pat į šį spektrą įeina masinio informavimo priemonių veikla propoguojanti smurtą ir pornografiją. Šie faktoriai negatyviai veikia visuomenėje demografinės situacijos atžvilgių, todėl jeigu tokios visuomenės, tautos ūkyje, dominuoja degradacinis-parazitinis poreikių spektras, tai ši visuomenė pasmerkta susinaikinimui. Tačiau, šiandien tautos ūkyje vienu metu veikia ir demografiškai-sąlygotas ir degradacinis-parazitinis poreikių spektrai, todėl kad be demografiškai-sąlygoto poreikių spektro gyventojų ir jų kultūros atsinaujinimas iš principo neįmanomas. Bet, dėl visuomenės atsigavimo nuo įvairių negatyvių priklausomybių, sukeliančių įvairias socialines problemas, reikia iš principo t.y. ir įstatymiškai, o dar geriau pasaulėžiūros pagrindu, pašalinti degradacinį-parazitinį poreikių spektrą iš visų tautos ūkio veiklos šakų.